„Sese, nupink vainiką žalių rūtų,

Atneški paslapčia…

Broli, juodo medžio kryžių,

Pastatyk nakčia”.
Ar gali bent vienas „Baltai Juoda” savanoris, spalio 11 d. dalyvavęs ciklo „Atmink.Suprask.Veik” žygyje „Kalbanti laisvės kovų istorija” suvokti, kiek pasiaukojimo, ryžto ir meilės Tėvynei yra užšifruota šiose partizanų dainos eilutėse?

Tai kuo puikiausiai žino Algimanto apygardos, Butageidžio kuopos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda. Suimtas 1953 metais, nuteistas 25-iems metams kalėti ir 5 – iems metams tremties. Šis 86- ių žmogus – legenda, stebuklo dėka likęs gyvas, ne tik nepalūžo, bet ir išliko gyvybingas, nepraradęs humoro jausmo, kuriantis poeziją ir deklamuojantis eiles.
Ši graži iniciatyva gimė vienam „Baltai Juoda” nariui (Vytautui Jurkui) sudalyvavus a.a. Monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvėse, Ukmergėje. J. Kadžionis draugui užsiminė, jog būtų labai liūdna, jei nutrūktų iki tol jo daryti darbai. Išgirdęs J. Kadžionio sakinį: „Jei tik būtų jaunimo…” „Baltai juoda” narys įsitraukė į pokalbį ir bandė įrodyti, kad jaunimo yra. Iš tiesų, šis jaunimas yra kitoks – jis nupūtė dulkes nuo kruvinos istorijos dar kartą pereidamas kovų keliais, bandydamas suvokti laisvės kainą. [000287]
Spalio 11 dieną organizacijos nariai, draugai ir bendraminčiai bei grupelė VDU istorikų patraukė Anykščių link. Partizanų žuvimo vietoje, šalia Tumėjos miško Kavarsko seniūnijoje, paminkliniais kryželiais bei ąžuolų vainikais pagerbti 1945 m. žuvę Algimanto apygardos Baltageidžio kuopos partizanai – Kazimieras Jackeliūnas ir Stasys Riauba – Vėjelis.

Aplankytas samanų patalais užklotas Barboros kalnas. Klampiais miško takeliais brisdami žygeiviai nukeliavo į Vėžio miške esančią vietą, kurioje prie ilgametės eglės liudininkės sprendėsi Butageidžio partizanų būrio gyvybės ir mirties klausimas. J. Kadžionis entuziastingai dalijosi prisiminimais:

„Jau gana vėlyvą vakarą išgirdome tolimą mašinų burzgimą. Partizanus šie garsai sudomino. Tigras patikino, kad čia burzgia traktoriai, vykdydami penkmečio planą, nes tuo metu išties buvo ariama ir naktimis…”.
Pokalbis tęsėsi prie laužo miške, šalia 1950 metais pastatyto bunkerio, jame J.Kadžionio žmona – Malvina Kadžionienė-Sesutė pagimdė sūnų, kurį turėjo atiduoti.
Šitiek per gyvenimą patyręs žmogus neprarado tikėjimo šviesia Lietuvos ateitimi.
Žygis tadiciškai pabaigtas Tautine giesme. Atsisveikindamas, laisvės kovotojas ištarė: „Atsisveikinu su pavasariu širdy”. Pasak jo: „Jei pats širdyje neturėsi pavasario, neatneši jo ir kitiems”.

Daiva Klikūnaitė

 

Daugiau nuotraukų galerijoje

Apie mus rašo: www.bernardinai.lt