Prisimindami žiaurią praeities istoriją žygiu „1941 m. Trėmimų pradžia“ paminėjome Gedulo ir vilties dieną.
Uždegę žvakutes bei padėję gėlių prie buvusių Saugumo rūmų, kur buvo kalinami ir kankinami žmonės, skaitėme čia kalėjusio J. Petruičio atsiminimus. Aplankę Ramybės parke esantį paminklą patraukėme Kauno geležinkelio stoties link. Ten tremtiniai buvo sodininami į gyvuliams transportuoti pritaikytus vagonus. Be vandens, be maisto žmonės keliavo keletą parų iki Sibiro. Dauguma mirdavo pakeliui. Kūnai būdavo išmetami šalia bėgių, net nepalaidojant. Nukeliavome ir į kryžių kalvą, esančią netoli 6 – ojo Forto. Ji buvo įkurta tremtiniams ir kitiems žmonėms, nukentėjusiems nuo Sovietų Sąjungos teroro, pagerbti. Petrašiūnų kapinėse taip pat pagerbėme genocido aukas.
„Esame čia, nes mums rūpi Tėvynė Lietuva ir mūsų gyvenimo mokytoja – istorija. Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybei 25 -eri, bet mes jos vis dar siekiame. Dėl persekiojimo, genocido netekome daug šviesių asmenybių. Todėl pagerbiame visus tuos žmones, kurie neturėjo kam skųstis ir kur slėptis. Tikiu, jog tokių dienų, įvykių atminimai įkvėps žmones vertinti tai, ką turime šiandien“, – kalbėjo „Baltai Juoda“ organizacijos vadovas Paulius Klikūnas.
Žuvusiųjų atminimo vietos šiandien skendo gėlėse bei žvakučių liepsnose. Gražu. Tačiau suprantame, kad tikroji pagarba mūsų šviesuoliams – kasdienis puoselėjimas tų vertybių, už kurias jie taip nuožmiai kovojo. Kuo mažiau mumyse lietuviškumo, meilės Tėvynei – tuo mažiau mūsų. To tikrai nėra ir nebus!