Birželio 23-iąją apie 40 „Baltai Juoda“ narių sugužėjo į pagal senovės lietuvių tradicijas nuaustą, magišką Joninių Pasaką.

Svetingame Pakumprio kaime tądien, prie dangų remiančio laužo šėlo vėjavaikės laumės, pasipuošusios dailiais tautiniais kostiumais ir margaspalviais gėlių vainikais, o kompaniją joms palaikė žvitrūs, stuomeningi jaunikaičiai.

002Joninių šventei stebuklingus pamatus nuklojo prisimintos garbingos lietuvių tradicijos:

pirmiausia – iškilminga pradžia, kuomet lipdami į kalną iš širdies dainavome liaudies dainas; o jau įkopę, prie beržinių Joninių vartų – su ąsočiu vandens ir rankšluosčiu buvome pasitikti tikrų, iš senovės nužengusių lietuvaičių.
Kiekvienas svetys šiuo šventu vandeniu simboliškai nusiplovė rankas, veidą ir tik tuomet buvo įleisti į Šventę.

O čia – didžiulėje, kvepiančioje pievoje, šalia ežero ir slaptingo miško – dviem dienom įsikūrė „Baltai Juoda“ šventėjų delegacija. Švęsti puolėme iš peties – patrakusiai linksmai skambėjo, aidėjo visi laukai ir kloniai. Rodos ir paukščiai savo išraiškingomis giesmėmis įsijungė į šventę, ir ankstyvieji svirpliai pievoje garsiau savo orkestru užgriežė… Tai bent gegužinė! Džiūgavo – visi!!!

Ir ko tik nešokome ant žolės „parketo“: ir polką su ragučiais ir polką be ragučių… Trypėme kiek jėgos nešė, o vidurnaktį supuolėme į gūdžią miško tankmę – stropiai pasislėpusio paparčio žiedo ieškoti. Ir, nors miške gąsdino skersai kelio vis išnirdavę riaumojantys „pinčukai“ – mes suradome Paparčio Žiedą!!

Surasi jį ir tu – jei jo ieškosi savo širdyje…

Pargrįžusios iš miškų, netekėjusios merginos atsisuko į kupolę ir puolė mėtyti savo vainikus (ne vaikinus! ) ant medžio šakų ir aiškintis kada gi ištekės.

Po to visi tiesiu taikymu patraukė į pievas ir pagal instrukciją – kas devynis žingsnius rinko po devynias žoleles. Iš žolynų smalsuoliams pranašavo ateitį…

Galiausiai, procesija su deglais per laukus patraukė ežero link – vainikų plukdyti.

Kažkas dar šmurkštelėjo išsimaudyti mėnesienoje, o likusieji grįžo prie tykiai smilkstančio laužo – gardžios žirnienės pakramsnoti.
Taip ir sulaukėme pirmųjų gaidžių… ir, lyg burtininko lazdele mostelėjus, visa šventės magija mikliai išsisklaidė.
Bet, neilgam – iki kitų Joninių!