Savaitgalis socializacijos centro „Saulutė“ merginoms buvo gausus įvykiais:

Penktadienį čia lankėsi koučingo trenerė, projekto „Pokyčių guru” viena iš varikliukų – Monika Valentaitė. Su merginomis žaidėme 2006 m. Izraelyje sukurtą ir po pasaulį pasklidusį koučingo žaidimą – „POINTS of YOU”. 2014 metais jį pradėjo naudoti ir NASA!

Žaisdami bandėme suvokti, kaip svajones paversti realybe? Kaip įkvėpti save keistis? Ką galiu padaryti jau dabar?

Nors penktadienio užsiėmime, dėl dalyvių gausos (net 30 merginų!) buvo šiokių tokių nesklandumų (ir labai gerai, įvairiabraunės situacijos padeda tobulėti!) – visgi, užfiksavome esminę koučerės Monikos ištartą tiesą: „Jei nori – viską pasieksi. Tu viską gali, tik turi stengtis!“.

Dalis merginų dar suspėjo ir  kepuraites iš siūlų suverti (savanorės Eglės idėja).

Šeštadienį pasisvečiuoti užsuko „Jaunimo linijos“ atstovės Lina Jankauskaitė su Aldona Martinonyte ir dar tel. nr. paliko, kuriuo joms skambinti galima ištisą parą:   8 800 2 8888.

Vienos didžiausių LT veikiančių nemokamos emocinės paramos telefonu ir el. laiškais tarnybų atstovės praskleidė faktus apie Nebūties reiškinį ir patarė, ką daryti užpuolus blogos nuotaikos/savigraužos ir kitoms baciloms. Su viešniomis sužaidėme linksmą „krituolių” akciją sukėlusį žaidimą „Saulė šviečia tiems, kas…” :)

Talentas sukurti tokią jaukią, betarpišką atmosferą, kokia mus apdovanojo „Jaunimo linijos” viešnios. Po užsiėmimo palėtukais gurkšnojome arbatą, krimstelėjome saldėsį ir kalbėjome „apie orą” (labai plati tema!) Prieš išvykstant dar buvome pradžiugintos lanksčiosios Donatos ir pritariančiosios Romenos stulbinančių akrobatinių triukų pasirodymu :)

Atsisveikinimo procesas: „tai iki, o kada vėl ateisit?“, „jau pasiilgau!“, „Skirmante, tu gal lik čia nakvoti, nes pirmadienį, trečiadienį ir ketvirtadienį vėl ateisi?“.

Tądien iki galo likusios savanorės, ypač senokai matyta Ieva, buvo apdovanotos nesibaigiančiais apkabinimais (net eilutė susidarė :). Tai velniškai magiška. PATYS BRANGIAUSI MOMENTAI!!!

 

xxx

„Saulutėje” išvydo savanoriai? (nuomonės nebūtinai turi sutapti su „Baltai Juoda“ redakcijos):

Koučingo žaidimo užsiėmimas (2014-12-12):

 „Dvi valandos „Saulutėje” prabėgo tarsi 10 minučių. Kaskart susidurdama su tokio likimo žmonėmis, galvoju: ką galiu padaryti, kad pakeisčiau jų gyvenimą? Kas turėtų priversti žmogų matyti pasaulį ryškiomis spalvomis? Kas padėtų gyventi gyvenimą, kvepiantį šviesia ateitimi? Kas gali būti tuo motyvu, kuris viską pakeistų arba bent užbrauktų brūkšnį ir paragintų pradėti nuo švaraus balto gyvenimo lapo, kuriame pirmas žodis būtų MAMA, šviesa, gėris, šiluma???

Mačiau daug įvairių veidų, vieni jų šilti, kuklūs, kiti arogantiški. Merginos, gyvenančios „Saulutėje”, itin skirtingos, tačiau visos nori vieno – LAISVĖS.

Skaudžiausias buvo šis trumpas dialogas:

mergina kreipiasi į mane:

- Alio, alio …ei, tu, ar galiu kepurę, kurią padariau, pasilikti?

- Žinoma, – atsakiau aš, – galėsi padovanoti mamai ar šiaip brangiam žmogui…

Mergina net nesusimąsčiusi atrėžė:

- Nu, kad ne MAMAI tai tikrai, net jos šešėlio nenoriu matyti.

 (Eglė Ponomariova)

 

„Merginoms reikėtų daugiau rankdarbių užsiėmimų, jos nori savo rankomis kažką pačios kurti. Galbūt, tai ne pats blogiausias būdas, joms padedantis pabėgti nuo kasdienių prisiminimų apie tai, kur ir kodėl jos yra”. (Jūratė Sabašinskaitė)

 

„Buvo smagu! Tikrai gerai praleistas laikas, žaidžiant puikų savimonės ugdymo žaidimėlį su įdomios patirties gyvenime turėjusiais žmogeliukais”. (Dangiras Kužulis)

XXX

„Jaunimo linijos“ apsilankymas šeštadienį (2014-12-13):

„Tai buvo vienas iš laukiamiausių susitikimų, nes artėjo pokalbis „uždrausta” tema”. (Eurika Laskevičiūtė)

 

„Buvo labai gera vėl sugrįžti pas „saulutes”. Neapsakomai smagu, kai net po ilgo laiko, pribėga ir apsikabina. Žaisdami įvairius žaidimus, dar labiau susibendraujame, o laikas prabėga labai greitai. Tačiau, pabuvus supranti, kad atėjimas pas jas, pasidarė kaip dar viena jų bei mano gyvenimo dalis, nes vien tik klausimas: „Kada vėl ateisi?”, –  pasako tikrai labai daug. (Ieva Česnavičiūtė)

 

„Į „Saulutę“ keliaujant vis naujiems žmogeliukams, kartu bendraujant, užsiimant veikla, matosi kaip stipriai ĮSISENIJĘ STEREOTIPAI, kokia ryški SOCIALINĖ ATSKIRTIS  ir kokia žioji PRARAJA tarp „mūsų, visuomenės“ ir „tų, už grotų“.  Sunku ir patiems tų stereotipų kratytis.

Būtų protingiausia, jei neskirstytume žmonių į tuos ir anuos, jei nieko neteistume ir nesmerktume, nes ir patys ne „šilkiniai avinėliai“ esame.

Siūlau  į visus žmones žvelgti su pagarba, meile, įkvėpti tikėti, stengtis, ir tik šiukštu – nemoralizuoti.

Priimkime žmones, kokie jie yra, jei norės – jie patys „persiinstaliuos“, galime tik parodyti kitokio gyvenimo alternatyvų. O pasikeisti gali tik PATS  ir tik tada, jei pačiam to norisi. Laisva valia.

Lankydama „saulutes“ vis prisimenu nuostabaus filmo „Taikos karys“ mintį:

 „Žmonėms, kuriuos sunkiausia mylėti – labiausiai reikia meilės“. Lankantis socializacijos centre (bei kitose „Baltai Juoda“ veiklose) ši mintis vis labiau ir labiau pasigrindžia. (Skirmantė Javaitytė)

 

Savanorių delegacija: Dangiras Kužulis, Eglė Ponomariova, Jaras, Jūratė Sabašinskaitė, Ieva Česnavičiūtė, Jolanta Paulauskaitė, Eurika Laskevičiūtė.

 

Parengė: Skirmantė Javaitytė