IMG_2268
IMG_2273

Trečiadienį Vilijampolės socialinės globos namų kieme skambėjo muzika, aidėjo vaikų juokas – dešimtys globos namų gyventojų turėjo progą išbandyti VšĮ ,,Baltai Juoda” specialiai įsigytą, UAB ,,Vykom” ir ,,Gintarinės vaistinės” paremtą, neįgaliesiems pritaikytą beveik 5000 eurų vertės dviratį! Gausiam globos namų gyventojų, darbuotojų ir savanorių būry buvo pristatytas projektas ,,Mink dviratį prasmingai”. Sveikinimo žodį tarė globos namų direktorė Audronė Kasperavičienė.  Po neilgos oficialios dalies vieni savanoriai, kartu su globos namų gyventojais, demonstravo meninius gebėjimus su kreidutėmis ant asfalto, kiti- su neįgaliaisiais vežimėliuose džiaugsmingai nurūko dovanotam dviračiui iš paskos. Pasivažinėjimas virto tikromis rungtynėmis! Ten gyvenantiems labai reikia mūsų šilumos ir dėmesio! Atsisveikinę, pažadėjome ir vėl sugrįžti.
,,Baltai Juoda” savanorės Eglės įspūdžiai:

,,Praėjo para. Tik dabar galiu išlieti susikaupusias mintis ir jausmus. 
Išlipusi iš automobilio, pamačiau savo bendražygius, besiruošiančius renginiui. Netrukus prisijungiau ir aš. Po keletos minučių, nešini įvairiaspalviais balionais, pajudėjome globos namų kiemelio link. Neslėpsiu, šioje įstaigoje lankiausi pirmą kartą gyvenime. Gausybė minčių užvaldė mane: ,,Kaip prieiti prie likimo nuskriaustų vaikų, ką jiems pasakyti, ko paklausti? O gal tiesiog atiduoti balionus draugams ir grįžti atgal?” Nugalėjusi pirmųjų emocijų bangą, žengiau tvirtą žingsnį mažųjų ligoniukų link, kurių, deja, tik du- trys galėjo išlaikyti balionus savo gležnose rankutėse. Pritūpiau prie vieno jų, iš pažiūros – 18- 20 metų jaunuolio.
– Ar tau smagu? Gražus tavo balionas? – nedrąsiai paklausiu.Nejauki tyla. 
– Mėgsti saldainius?- bandau kalbinti,  pamačiusi ant jo kelių gulintį maišelį. 
Tyla nesisklaido. Moteris, stovėjusi šalia šio jaunuolio vežimėlio, tarė man: 
Kokia jūs miela, bet jūsų pastangos bevaisės. Jis nemato, negirdi ir nekalba.
Aš spontaniškai paleidau to vaikino ranką. Moteris, buvusi šalia jo, nuvalė jam iš burnos nuolat tekančias seiles ir leido man jį pavėžinti. 
Stumiu jo vežimėlį siauru globos namų takeliu ir džiaugiuosi nuostabia auksinio rudens popiete: pažeme šnarančiais spalvotais lapais,  skaisčiai šviečiančia saule, dar nespėjusių išskristi paukščių čiulbėjimu…Tik staiga suprantu, kad visa tai džiugina tik mane. Tuomet užplūdo dviprasmiški jausmai: skausmas, gailestis, gėda. Gėda todėl, kad dažnai ištariu frazę: ,,Kodėl man taip nesiseka?” Vos valandą pabuvusi su čia gyvenančiais vaikais, supratau, koks nepaprastai LAIMINGAS žmogus esu“.

Lilija Šimkutė

nuotraukos GALERIJOJE

IMG_2265
IMG_2280