Savaitgaliais dažniausiai kiekvienas ilsimės nuo sunkių savaitės darbų ir tinginiaujame namie. Tačiau, yra tokių, kurie net ir poilsio dienomis neapleidžia altruistiškos veiklos. Gegužės 25-ąją, septintą valandą ryto, dešimt vyrų susirinko Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikoje, kur išklausė Šv. Mišias, ir po jų išsiruošė į kelionę. Žygis į Šiluvą planuotas ne vieną menėsį ir jau po truputį tampa tradicija. Nepabūgę orų prognozių, kurios turėjo apsunkinti kelią, juk lietus – didžiausias kiekvieno žygio priešas, vyrai 07:45 pajudėjo link savo tikslo.
„Apie devintą valandą pasiekėmė Raudondvarį, kai pradėjo kristi pirmieji lašai iš dangaus.” – teigė Justas, vienas iš žygeivių. Jiems esant prie Netonių šlaitų, visi pradėjo traukti iš kuprinių įvairias apsaugas nuo lietaus (lietpalčius, skėčius), nes pastarasis tik stiprėjo. Kai pasiekė Vilkiją, apie 14:00, vyrai jau buvo su permirkusiais batais. Priežastis tokia, kad keliaujant iki jos teko susidurti su dar dviem išbandymais: dideliu purvu bei aukšta žole, kuri tiek išvargino, tiek prailgino kelionę. Norint keliauti toliau – reikia pasistiprinti, juk tęsti kelionę tuščiu skrandžiu tikrai nepatartina. Kita stotelė – Čekiškė, kurią vyrai pasiekė apie 17:00, tik šį kartą jau visi permirkę ir tik dar labiau pavargę. Bent laikinu prieglobsčiu nuo lašų tapo medis, esantis Čekiškės bažnyčios šventoriuje. Nors jėgų vis mažiau – reikėjo keliauti toliau. Lietus nei kiek nesitraukė ir atrodytų, kad specialiai stengėsi palaužti žygeivius. Tačiau vyrai laikėsi tvirtai ir jau sutemus, apie devintą valandą vakaro, pasiekė Ariogalą.

002

Atlaikius visą dieną kelyje, galiausiai pasireiškė ir traumos: vienam prasidėjo bėdos su širdimi, dviems atsinaujino senos traumos susiję su kojomis, dar trys keliauninkai buvo labai sušalę bei kojas nutrynė batai – todėl atsižvelgdami į sveikatos sutrikimus bei nenorėdami dar didesnių pasėkmių, nusprendė, kad kelionės nebetęs. Taigi, iš pradėjusių kelionę liko tik keturi. Tačiau būtent Ariogaloje prisijungė dar šeši drąsuoliai, kurie nepabijojo nei oro sąlygų, nei tamsios nakties ir toliau leidosi į Šiluvą. Kelias ilgas, o jėgų vis mažiau, dar ypatingai po tokios sunkios žygio pirmosios pusės.
Pradėjo švisti, tada ir eiti truputį lengviau. Šiluvą visi kartu pasiekė apie aštuntą valandą ryto ir dalyvavo 10 val. Šv. Mišiose, kuriose kunigas Erastas meldėsi už intencijas gautas iš Kauno slaugos ligoninėje gulinčių pacientų. Būtent jas ir gabeno keliauninkai visą parą maršrutu Kaunas – Šiluva. Akimirkomis atrodė, kad jėgų nebėra, lietus niekada nesibaigs, miegas kankina ir taip norisi namo, bet juk taip svarbu nepasiduoti ir siekti savo kelionės tikslo. Reikia tik užsispyrimo ir žmogaus šalia, kuris ragintų eiti toliau.