- Tai kaip aš čia šypsosiuosi be dantų… – girdėjome iš kone kas antros palatos. Prireikė nemažai pastangų, norint įtikinti kiekvieną močiutę, jog net ir dantys nėra svarbiausia šypsenai. Net ir be jų galima džiaugtis ir tą džiaugsmą veide kuo puikiausiai išreikšti. Gražiausia ir yra matyti, kuomet močiutės, kuri ką tik skundėsi neturinti dantų ir nedrįstanti nusišypsoti, lūpų kampučiai pakyla į viršų, o akys prisipildo nuoširdaus laimės jausmo. Tuomet net ir iš situacijos, jog ji neturi dantų, belieka tik nekaltas ir mielas pasijuokimas iš savęs.

Turbūt linksmiausia buvo sulaukti dažno senolio gan niūraus pirmo įspūdžio pamačius mus. O viskas tik todėl, kad veikla vyko Seimo rinkimų išvakarėse ir visi galvojo, jog esame iš politinių partijų ar jau atėjome surinkti balsavimo biuletenių! Paklausus vienos močiutės „Ar žinot kokia šiandien diena?“, pamatėme tik jos blausų žvilgsnį, monotonišką išraišką ir išgirdome tarsi nusivylusį atsakymą „Žinau…“. Ji lenkėsi prie šalia lovos esančios spintelės, ją atidarė ir ištraukė balsavimo biuletenius, „žinodama“, jog mes jų ir atėjome. Tačiau pasakius apie visai kitokią atėjimo priežastį, apie šypsenų dieną, senolių veidai persimainydavo, ne vienas netgi su didžiule nuostaba sureagavo, jog tokia diena aplamai egzistuoja. Vien išgirdus neįprastą šypsenų dienos pavadinimą, pavyko iškart pamatyti ir šypseną, ir džiugesį ir justi malonų senelių priėmimą.

Iš tikrųjų, sunku ir besuspėti išsakyti senoliams viską ką nori, nes dažnai net nepradėjus kalbinimo, pačios močiutės pradeda dėkoti už mūsų atėjimą, dažnai susidomėję klausinėja, kas mes esam, kada čia ateinam ir kaip joms smagu, jog yra aplankomos. Norėjome sukelti šypsenas močiutėms, tačiau turbūt jos pačios labiau privertė mus nusišypsoti. Atrodo, net ir pats norėdamas suteikti kuo daugiau gero, kuo daugiau džiaugsmo, lieki tuo, kuris ir pasisemia to daugiausiai.

Viena be galo miela močiutė pademonstravo mums ir savo anglų kalbos žinias. Ji pasakė vos kelis žodžius, bet jų užteko visai mūsų savanorių komandai nusišypsoti iš tokio drovaus ir geraširdiško močiutės balso, tariančio angliškus žodžius su akcentu. O atsisveikinant ji taip pat sukėlė plačias šypsenas kiekvienam išeinančiam, sakydama „Goodbye“ ir pritardama, jog lauks mūsų ir kitą kartą.

 

Baltai Juoda narė Iveta Klimavičiūtė