Lapkričio 19 d. Kauno klinikinės ligoninės vaikų tuberkuliozės skyriuje esantis žaidimų kambarys valandai žaibiškai perkeistas į laivų statybos dirbtuves.

Iš graikinių riešutų, plastilino, įaušusių šiaudelių ir spalvotiniuoto popieriaus su vaikais konstravome greitaeigius laivelius, kurie kaskart panorėjus nuplukdytų į Svajonių šalį. Net jūrą jiems nuaudėme – kad tik išplauktų iš to apsnūdusio sąstingio uosto :)

O flotilėje buvo pačių įvairiausių burlaivių gražuolių, papuoštų prakilniais vardais: Piratų, Meilės, Runų, Sliekų, Pašėlusių žmogeliukų ir kt.

Po statybos proceso perėjome prie pramogų – žaidėme šaradas, piešėme, striksėjome ir – juokėmės į valias!

Žiūrstelkime pro plyšelį, ką ten išvydo „Baltai Juoda“ savanoriai:

 

Veiklos vadovas Domantas Gegužinskas:

„Tarp šių vaikų pranyksta amžiaus skirtumas, kokie gyvybingi pasidaro mums atėjus, o jau kokie paklusnūs – tikras švelnumėlis! Su kiekvienu apsilankymu vis artimesni tampame ir taip lengvai paleisti mūsų jau nebeišeina :) Įstrigo Mantukas – 3 metų vaikas puikiai pasilinksmino su už save keliskart vyresniais ligos draugais, aktyviai visiems talkino ir jautėsi toks didis. Gražu žiūrėt! :)

Nekantriai laukiam naujų veidų veikloje!”

 

Savanorės:

Karina Česaitytė: „Po tokių painių koridorių, skubėjimo ir nerimo, kad pavėluosiu arba galbūt ne ten einu – taip gera išvysti seselių šypsenas ir padrąsinimą: „Drąsiau, eik, Tavęs jau laukia!”. Patiko šviesus žaidimų kambarys; patiko draugiški ir savo vietoje nenustygstantys vaikai, žavintys kikenimu ir tik jiems suprantamais susižvalgymais; patiko laivelių gamyba, pavirtusi į mėlyną jūrą. Vos per vieną valandą gauti tiek gerų emocijų ir įspūdžių – tiesiog puiku!”.

 

Ieva Randytė:

„Veikla pavyko neblogai, vaikai buvo susidomėję laivelių gamyba ir puikiai įvykdė šią užduotį. Smagu matyti kaip paprasti žaidimai pralinksmina vaikų dienas ir padeda jiems susibendrauti tarpusavyje”.

 

Skirmantė Java:

„Balzamas širdžiai matyti spindinčius vaikų veidus, čiauškutė Rimgailė taip užkrečiančiai visą užsiėmimą kikeno, kad negalėjau ir pati nesišpysoti. Gera. O ir ko čia būti aprūgus? :) Užklausiau ar vaikai laukia Kalėdų, visi linksėjo galvas, išskyrus vieną berniuką. Jaunius, nebuvo labai linksmas: “Pernai Kalėdas švenčiau ligoninėje, su keturiais likusiais vaikais. Buvo liūdna. Daugiau taip nenorėčiau…”.

Kaskart lankant vaikus įsitikinu – jie visiška „tabula rasa“, be blokų, įkaltų taisyklių kaip, kas turėtų būti. Laisvė – jų esatis, o polėkis – nevaldomas ir apžavintis. Vaikai turi kažkokią stebuklingą galią: atėjus taip pakrauna „bateriją“, kad išeini kupinas jėgų”.